Eilėraščiai

MĖLY PIRĖNŲ LINK

Prelatui dr. Juozui Šiuriui

Mėly ištryškusio švietulio – pietų saulės –
Spindesių skeveldros smaigsto akis –
Piligrimas laižydamas požemių labirintuos
Druskas stalaktitų
Atgauna regėjimą:
Mato tviskančius kalnus Pirėnų
Su sidabro smailėm
Gilioj aukštybėj

Netoliese Lurdo stebuklas –
Nakčia medituosim rožinį – aikštėj –
Europos ir viso pasaulio kalbom –
Už upės Gave de Pau –
Prie tikrosios Masabjelės grotos –
Bernadette Soubirous
Regėjo Gražiąją Ponią –

Lietuviška malda
Iš Grotte de Massabielle

O aš – pavydelninkas kalnų –
Perdavęs jiems mūsų negandą –
Ilgėsiuos riedančių pakalnių jūros link –
Žaliuojančių pievų ir miškų ir palaukių –
Pakeliui – ežerų akiduobės ir kalvos –
Lyg vaikai Pirėnų –

Lurdo aikštėj prie Šv. Mykolo vartų –
Ant medinio suolelio –
Veidu į Europos šventovę – Maldos Baziliką –
Išpažinsiu kančios paslaptį –
Žvakių procesijoj
Keturiolika stacijų Kryžiaus kelio

Kasmet Žemaičių Kalvarijoj –
Ar kur nors prie imitacijų – grotų
Sutiksiu Bernadette – keturiolikos metų –
Prie gydančio vandens šaltinio –
Gimtinėj klausysiuos
Mažosios bažnyčios gaivintojo pamokslų –

Ilga ilgai, ilgai dar laikysiu
Bernadette šventąjį vandenį –
Už spintelės – virtuvėj – plastikiniame inde –
Pirkau jį komercinės Lurdo pusės krautuvėj –
Tarp Pirėnų kalnų skaisčiųjų viršukalnių


MATININKO DEKLARACIJA

Paryčiais – dar man nenubudus –
Ateini ir sakai – ilgai tarnavęs ten –
Dangaus matininku –
Taip gražiai apsirėdęs – balta eilute
Su spinduliuojančia kaklo skara –
Sūnau – kur buvai?
Mums reikia kalbėt
Meilę ir neapykantą –
Tėti – kur tu buvai ?
Kai dirbai apsišaukėliu? –
Nespėji su manim dalintis pasauliu –
Man vis pašnekovo reikia –
Dangaus kelionėj likau
Amžinu matininku –
Kad leistum man eiti –
Kaip patarė Frėjus
Tikrasis sparnų kalėjas –
Įteiksiu tau sapną ir raštą
O jis šypso
Senelio palikimą pardavei –
Prašau nusipirk hektarą miško –
Sukalk jo vidury medinį stalą su suolu –
Su tinkleliu nuo kraujasiurbių –
Ir rašyk – nors retai – kad ir nenorom –
Savo ir mano eilėraščius –
Nebekaltink savęs –
Parašysi ką sumanei – žadėjai –
Tai ir bus mūsų pokalbis
Pašnekesys
Gal tapsim laimingesni
Vienas kitam


REFLEKSIJOS, STEBINT PAVEIKSLĄ, DEDIKUOTĄ VYTAUTUI MAČERNIUI

Matau, tebesėdi su skaisčiąja senole
Ant akmeninio suolelio kalnely Šarnelėj –
O Tavo seno veido skeveldra įstrigusi soste Karaliaus.
Tikiuosi, neateis į valdžią diktas ir piktas Valdovas.
Išliejo senolė šviežią pieną su visais Telšių bokštais
Iš skardinio pirkto MAXIMOJ indiško puodelio su trim penketukais:
Buvo paminacija Telšių jubiliejaus, sakytų Gvidas,
Geras Vytauto draugas, ištapytojas ir poetas.
Tik šlakelis pieno teliko sidabro šaukštelyje.
Turėtų atsispindėti Telšių gimnazija,
Kurią baigėte su mano Petreliu
Kartų karų skirtingais laikais.
Vytautas nesutaria su Algirdu,
Ir ūžia dailinčiaus ausys ir protas:
Kažin ar leis burmistras Tavo metasielą, išlietą iš bronzos,
Karaliui Gediminui aukoti mokyklai.
Juk Tavo kūnas nuvirto prie kraštinės koplyčios Žemaičių Kalvarijoj –
Tai kur klaidžioja Tavo dūšios paminklas, Poete?
Ar tik keli akmenėliai tarp miško brūzgynų liko Šarnelėj,
Konstantino dėlioti.

2011 m. gegužės 13 d.


ŠOKIS

(refleksija pagal Matiso paveikslą)

sniego laukas
žalias laukas
rožių laukas
žmonės šoka

laimingi ir nelaimingi
su kojom
rankom
pilvais
lytim
šoka
rožėm apsnigtam
lauke

gervės praskrenda klykdamos
virš šiaudinio stogo
virš aprūkusio kamino
virš nedidelio kiemo

varguolio sodyboj
Žemaičių kaimo muziejuj

1974–2012 m.


DIALOGAS

– Frėėėjaaaaūūūūū!, –
Prie Šventosios šaukiausi jūrą,
kur pelenai išbarstyti.
– Ką, Petrai?
– Kaip jūs ten?
– Rankelės čia vertinamos.
Geležiniai sparnai, kuriuos pasidirbdinau,
truputį spaudžia.
Nors, sakot, virto tikrais.

– Va, protas su manim
vis dar klajoja nuo ten iki Ten.
Žadėjo.
– O kaip Jis?
– Tu Jo nepaleidi.

Susitiksim – paaiškės.
Žadėjo.


KENTAURAS IR RITERIS

Karžygis jau nekentauras,
Ne tas Eduardo J. skolintas,
Zikarinėms atšvęsti.
Į ką pataikys strėlė,
Kurią vis dar laiko
Džono Apdaiko gyvūnas,
Nevirtęs tikru nugalėtoju.

Taikinys išduoda – laimėtoju
Norėtų būti jis pats –
Tik ar neperdaug skaudės…

Gvido riteris keliauja sau
Per laiko nuosprendį,
Įrėmintą mėgintuvėlyje –
Rankoje laiko strėlę,
O gal ietį, o gal vėliavą?

Pasaulis pilnas fragmentų –
Laikas vis vaidina išminčių,
O tie aplinkui – dar žmonėmis,
Neatsivertę raguočiai,
Praradę ištikimybę.

Nežinau ar riteris tvirtas –
Nuo ko saugo jį šarvai.
Tikriausiai nuo apsimetėlių šaknų
Griaužiančių švietulio spindulius.

Mat, kokie medžiai egoistai –
Galvoja, vis tiek juos nukirs
Ir pridarys verslininkai šėpų.
Tai kam ta šviesa jei lapų neliks
Fotosintezei palaikyti.

Nenorėjo Gvidas aukoti riteriui kojų,
Raguotiesiems kūnų išraitytų.
Riterio veidas piktai liūdnokas –
Neišdrįs pakelti prieš save ranką.
Gal todėl ir neprisegė taikinio
Prie arklio šono.
Gyvulys nekaltas – ne jo kūno dalis.
Jam skaudėtų, jei ne klijais
Butaforiniais tvirtintų.

Liks kentauras vienišas,
Išlietas iš bronzos ar aliuminio,
Nevirtęs tikru žmogumi,
Taip trokštamas laimėtojų.
Strėlės fragmentas pasiklydęs
Keliauja visaton laiku belaikiu
Paukščių taku.

2016 m.


APIE ORĄ

I
Žiūriu pro palatos langą
Į žiemos simuliaciją –
Vakar pragydęs pavasariu
Kovas praleidžia progą būti tvirtesnis –

Šalia keli klevai kaupia syvus –
Juk negali nelaukti jie pumpurų
Ir lapų prasidėjimo –

II
Šalia prateka gatvė –
Nematau pravažiuojant pereito amžiaus
Baltosios Mersedes – šokio metu iš meilės
Pasiglemžusios Achilo sausgyslę

III
Tai kaip dabar lipdysi –
Pasaulio medalio žmogau?
Nagi rankomis – ta koja palauks sveikesniojo mynio
Juk liko daug rankų su laikrodžiais –

Sveikųjų kojų šiek tiek mažiau –
Sninga – Pavasaris ar Žiema –
Neišrašysiu jums brandos pažymėjimo –
Kaip tėvas neišrašė man –
Tikėdamas išvyst mano brandą dar šioje žemėje

Reikės reikšmingesnio virsmo –
Klausia palatos kaimynas Adomas
Ko varnos neskrenda žiemą
Į šiltuosius kraštus?

IV
Tie paukščiai pamilo Lietuvą –
Todėl tupinėja eglėje
Per visą nenusisekusią žiemą –
Anokie čia šalčiai –

Kantrybės dar reikės – o tada –
Bus naujiena – nereikia kaltinti oro –
Medžiai plaikstos vėjyje – anapus lango
Varna stebi mane – kar kar kar –

Negi sunku suprasti
Kad čia šiltieji kraštai –
Negi reikės prašyti prieglobščio šiauriau –
Jei nemylim Lietuvos –
Taip kaip jūs norit –

Kar – kar – kar – kar – kar…